Agnės ir Sauliaus jungtuvės

Tai štai ,manau jau laikas  būtų pasidalinti esamų/turimų pirkinų ar paslaugų sąrašiuko analize. Jau turime:

• šventimo vietą (sumoketas avansas);
• laiką CMB;
• fotografus (pasirašyta sustartis);
• suknelę (gavau dovanų :D).

Dar reikia galybės dalykų: nuo kostiumo ir batų jaunajam iki laiko bažnyčioje. Kažkaip vis neprisiruošiame ten nuvykti. Brangusis dirba nelabai dėkingą darbą-  nuolatinės komandiruotės po visą Lietuvą, taigi sunku ištaikyti laiką, kuomet abu turime laisvą valandėlę. Nors ,ką čia slėpti, ir šiaip kažkodėl tempiame gumą šiuo klausimu,matyt pasamonėje abu bijome kunigėlio rūstaus žvilgsnio bei pamokslų, dėl gyvenimo nuodemėje :}.

Beje labai smagiai man išėjo su vestuvine suknele. Visai netyčiomis naršydama Anglijos internetiniame aukcione Ebay pamačiau laaabai gražią suknutę,net širdis apsalo.. Ir sugalvojau, ai surizikuosiu, pabandysiu nusipirkti (viliojo ir nedidelė kaina, daugiau nei dvigubai mažesnė negu įrašyta vestuvių biudžeto planelyje). Paprašiau pusseserės, gyvenančios Anglijoje ją man nupirkti, pinigus turėjau pervesti banko pavedimu. Tik atsitiko taip, kad sužinojusi apie šį pirkinį mano krikšto mama (pusseserės sesuo) nusprendė ,jog tai būtų puiki vestuvinė dovana :) Taigi, visai neplanuotai sumažėjo išlaidos,valio :).

Taigi, nunešti prašymus tuoktis nusprendėme visai neplanuotai, tiesiog būsimasis vyras buvo pasiėmęs keletą laisvų valandų, nes turėjme reikalų. Viską sutvarkius, liko viena laisva valandėlė, taigi ir nusprendėme, kad būtent šiądien galime pagaliau nukeliauti i Kauno miesto civilinės metrikacijos biurą. Kaip tyčia ,buvau pasiėmusi reikiamus dokumentus, tačiau draugas -ne, taigi nuskubėjome į būsimos anytos namus. Suradome reikiamus popierius, nuskubėjome senamiesčio link. Tik sustojus prie Kauno Rotušės staiga supratau: rankinę su dokumentais per skubėjimą palikau pas būsimojo mamą! Subjuro nuotaika, kadangi laiko turėjome mažai, bet abu sutarėmė, kad jei jau nusprendėme-šiandien ir parašysime tuos parieškimus,taigi nieko nelaukę lėkėm atgal. Vos automobiliui sustojus šokau iš mašinos ir nušuoliavau laiptais į ketvirtą aukštą. Įlėkusi į butą čiupau rankinę ir leidausi žemyn kaip akis išdegus. Tik staiga pajutau aštrų skausmą, akyse aptemo, pasidarė silpna. Atmerkusi akis pažvelgiau žemyn. Kairės kojos pėda tiesiog akyse tino, o skausmas darėsi vis labiau nepakenčiamas. Pabandžiau pajudėti. Nesėkmingai. Teko įsikibti į turėklą, nes nebegalėjau laikyti liksvaros. Stovėjau trečio aukšto laiptų aikštelėje, supratau-nusileisti pačiai į apačią šansų vienas iš šimto. Šiaip ne taip nusiropščiau iki laiptinės lango ir pašaukiau būsimąjį vardu. Atbėgęs jis padėjo man nusileisti žemyn. Įsėdus į automobilį jau nebetvardžiau ašarų,beprotiškai skaudėjo. Maniau, pasitempiau raiščius, todėl vistik nusprendžiau dar pakentėti-užpildyti prašymus ir tik tada važiuoti į traumotologijos punktą, kad apžiūrėtų koją. Vėliau paaiškėjo,kad prašymą tuoktis pildžiau lūžusia koja. Tada buvo nei kiek nejuokinga, tačiau dabar juokiamės, jog CMB darbuotojai tikriausiai atrodėme keistai (buvau apsiverkusi, beto šlubavau).

Na ką, štai ir prasideda blog’o gyvenimas.

Taigi trumpai apie planuojamas vestuves:

jaunieji- Agnė ir Saulius;

svečių- apie trisdešimt;

vieta- Kauno m. CMB_Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia;

skiriamas biudžetas- apie 6000-7000 Lt.;